Sąvokos

Apsidė – tribūna, neaukšta pakyla ar paaukštinimas kalbėtojui; pakyla romėnų bazilikos gale, dažnai mažame pusapskričiame priestate, kuriame buvo tarnybinė pretorijaus arba teisėjo vieta. Iš tokio bazilikos plano krikščionių bažnyčiose atsirado vyskupo sostas ir jam skirta bažnyčios dalis.

Baptisterija (gr. baptistērion – maudyklė)–  krikštyklà, krikšto apeigų patalpa. Ankstyvojoje krikščionybėje buvo statomas atskiras pastatas arba bažnyčios priestatas. Dažniausiai apskritas arba daugiakampis, dekoruotas mozaikomis, skulptūromis. Jo centre būdavo krikšto vandens šaltinis – apvali, daugiakampė ar kryžiaus formos įduba su vandeniu, kad būtų galima krikštyti panardinant.

Bazilika (krikščioniška) – krikščionių bažnyčia, susidedanti iš 3–7 apsidėmis užbaigtų navų. Aukščiausia ir plačiausia – centrinė nava su viršutiniais langais.

Katakombos (it. catacombe < lot. catacumbae) –  požeminės kapinės: ilgi ir siauri koridoriai su nedidelėmis patalpomis (kriptomis).

Koplyčia – nedidelė bažnyčia; atskira nedidelė patalpa su altoriumi, skirta melstis pasauliečiams.

Mauzoliejus – memorialinis laidojimo statinys; kapų koplyčia su palaidojimais viduje.

Narteksas – krikščionių bazilikų atitvertas prieangis.

Nava – bažnyčios vidaus erdvė tarp prienavio ir presbiterijos, pirmiausia skirta pasauliečiams. Daugianavėse bažnyčiose navas skiria stulpų, kolonų, arkadų eilės.

Oranta – žmogaus figūra iškeltomis rankomis, išreiškianti maldingumo idėją.

Presbiterija – statinio dalis, kurioje stovi altorius.

Psalmė (gr. psalmos – lyros garsai, giesmė) –  Biblijos literatūros žanras; judėjų ir krikščionių religinė giesmė. Lyrinis ritmingas šlovinamojo stiliaus kūrinys.

Tabernakulis (lot. tabernaculum – palapinė)– katalikų bažnyčioje – dėžutė (dažniausiai spintelės, koplytėlės, šventovės arba bokštelio formos) su užrakinamomis durelėmis pašventintam Švč. Sakramentui laikyti.